Gamyklos istorija

Rūpnīca 20.gs. 20-tie

Gamyklos įkūrimas

1884 metais Minsko srities pramonininkas M. Reiseris gauna leidimą Daugpilyje atidaryti šratų gamyklą. Jos statybai pasirenkama aukščiausia bei sausiausia miesto vieta, kadangi gamyklinės patalpos bei sandėliai turi būti paskirstyti į skirtingus lygmenis. Švino liejimui yra pastatomas medinis 28 metrų aukščio bokštas, tuomet padabintas ištaigingomis vėtrungėmis. Bokštas tampa gamyklos simboliu, paženklinančiu industrinę miesto panoramą. Iš visų Daugpilio įmonių ši gamykla išsiskiria tuo, jog švinas jai tiekiamas iš tolimų šalies regionų, tuo tarpu kitų fabrikų veikla remiasi vietinių žaliavų apdirbimu. Iš pradžių gamykloje dirba 3-7 darbininkai: jie gamina šratus, plombas ir švino lakštus.

1911 metais gaisre supleška medinis gamyklos bokštas. Jo vietoje pastatomas naujas – mūrinis. Iki Pirmojo pasaulinio karo pradžios gamyklos gamybinės apimtys sparčiai išauga (per metus pagaminama apie 70 tonų šratų), tuo metu visoje Rusijoje veikia tik keturios tokio pobūdžio gamyklos. Netrukus prasideda Pirmasis pasaulinis karas, Daugpilyje viskas radikaliai keičiasi – miestas smarkiai nuniokojamas, gyventojų skaičius sumažėja keturis kartus, daugybė pramonės įmonių su visais įrenginiais ir darbininkais perkeliami į Rusijos gilumą. Daugpilio šratų gamyklos veikla nutrūksta.

Skrošu svēršana

Tarpukaris

1918 metais karas pasibaigia ir įkūriama nepriklausoma Latvijos valstybė. Visgi gamyklai sunkus periodas tebesitęsia: trūksta ne tik įrangos, inžinierių bei specialiai apmokytų darbininkų, bet ir būtinų žaliavų: Latvijoje jų gauti neįmanoma. Tuo tarpu ekonomikos vystymuisi didžiausią postūmį suteikia žemės ūkis ir miškininkystė. Kiek vėliau pamažu atnaujinamos pramonės įmonės. Šratų gamyklos veiklą tik 1924 metais atnaujina L. Reiseris, pervadindamas gamyklą į „Pirmąjį Latvijos šratų ir švino apdirbimo fabriką“. Po savininko mirties gamykla tampa Hipotekos ir Žemės banko nuosavybe. Na o prasidėjus autoritarinio režimo laikotarpiui, valstybė stengiasi kuo labiau kontroliuoti šalies ekonomiką: 1938 metais gamyklą nuperka Centrinė sąjunga „Turība”, kuriai priklauso ir kitos pramonės bei žemės ūkio įmonės. Gamykla dar sykį pervadinama: jai suteikiamas „Šratų gamyklos“ pavadinimas. Netrukus atliekamas didelio masto remontas, o produkcijos pasiūla papildoma švino plombomis. Tačiau jau visai greitai, 1940 metais, gamykla tampa visiška valstybės nuosavybe ir iki pat 1993 metų yra valdoma dviejų – Latvijos vartotojų bei Centrinės – sąjungų.

Rūpnīcas pagalms ar svina stieņiem

Antrasis pasaulinis karas ir gamyklos veikla Sovietų sąjungoje

Antrojo pasaulinio karo metu (1944 metais) didelė dalis Daugpilio sugriaunama, gamyklos bokštas taip pat subombarduojamas. Tik po metų gamyklos veikla iš dalies atnaujinama, šratų gamybos procese dirba tik vienas žmogus. 1948 metais gamykloje įvykdomos didelės permainos, ji įgyja šiuolaikinę išvaizdą – paplatinamos gamybos patalpos bei įtaisomi nauji įrenginiai. Maždaug tuo pačiu laiku atidaromos ir kitos pramonės įmonės, iš įvairių Sovietų sąjungos regionų atkeldinama nauja darbo jėga, dėl to miestas plečiamas, statomi nauji gyvenamųjų namų rajonai. 1953 metais Daugpilio šratų gamykloje jau dirbama trimis pamainomis, per metus čia išliejama maždaug 500 tonų šratų – jie tiekiami Sibiro regionams, Karelijos-Suomijos TSR, Buriatijos-Mongolijos ASSR ir kitur.

1962 metais darkart vykdomi plataus masto remonto darbai, kuomet pastatoma ir viršutinė bokšto dalis. Išplečiamas produkcijos asortimentas: imami lieti dešimties skirtingų dydžių šratai, pradedamos gaminti metalinės tvoros. Šiuo metu pagaminama jau 2000 tonų šratų ir 1,2 milijono kvadratinių metrų metalinio tvoros tinklo. 1968 metais šratų gamyba laikinai nutraukiama, o gamykla pervadinama į „Daugpilio metalo tinklų gamyklą“. Maždaug tuo pačiu metu Karklų (Kārklu) gatvėje, už kelių kvartalų nuo gamyklos, įkuriamas pakulų apdirbimo cechas. Vėl pradėjus lieti šratus, seni dyzelinio kuro švino lydymo katilai 1982 metais pekeičiami naujais – elektriniais.

Pakulu cehs

Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo

Po Latvijos nepriklausomybės atkūrimo gamyklą 1993 metais nuperka Centrinė sąjunga „Turība”, tuomet gamyklai suteikiamas dabartinis „Daugpilio šratų gamyklos“ pavadinimas. Inžinieriai Matusevičius ir Pamitkinas pradeda domėtis galimybe gaminti medžioklės šaudmenis lygiavamzdžiams ginklams. 2001 metais gamykla pradeda bendradarbiauti su Vokietijos įmone „SK Jagd“ ir pradeda eksportuoti medžioklines kulkas „Treffer-SK“.

Gamykla šiandien

2011 metais gamyklą įsigyja dabartinis jos savininkas A. Stakas. Gamykloje gaminamos 9 rūšių kulkos lygiavamzdžiams šautuvams, taip pat kulkos pneumatiniams ginklams, skirtingų dydžių šratai. 2012 metais įkuriamas gamyklos muziejus, lankytojams atveriamas istorinis gamybos cechas.

2799
Вверх

Вниз